25 rugpjūčio, 2010

Viskas versus Viskas

Valgau juodą duoną su storu česnakinės varškės sluoksniu. Cukrumi persaldintas angliškas maistas jau stringa gerklėje. Norisi kmynų.

Gyvenu gerai, ačiū. Dangus vis dažniau niaukstosi, aš vis labiau naudoju skėtį už keturis pinigus ir galvoju apie esmines gyvenimo vertybes. Kuriasi liberali opozicija.

Santykiai su žmonėmis. Žmogumi. Kol kas čia man svarbus tik vienas, ir jau bemaž vienodai, kad praėjus šešiom savaitėm, mano aplinkoje daugiau nėra su kuo pasikalbėti. Prieš porą metų šitai suvokusi būčiau puolusi į gilų liūdesį, o šiandien puikiai tvarkausi viena. 

Verčiau neprisiminti, jog trūksta šeimos, mylimų draugių, bendraminčių, galvojančių taip pat, žmonių, kuriais tiesiog žaviesi ir be priežasties nori apkabinti, tų, su kuriais paprasčiausia gera nieko neveikti ir anų, iš kurių norisi mokytis arba tiesiog klausytis ir stebėtis jų išmintim. "Senus žmones keičia nauji" - naujų nėra. Beviltiškoj akimirkoj nusišypsau:

Viskas versus Viskas. Arba jie, arba tu. Arba emocijos, arba savarankiškumas. Arba "šiltnamio sąlygos", arba stora užgrūdinta oda. Arba... pasakos arba Gyvenimas. Užauk jau.

Gyvenu gerai, ačiū. Aš tik jūsų pasiilgau...


mm



19 rugpjūčio, 2010

Tarp mūsų mergaičių: apie rūbus

Dar gerokai prieš išvažiuojant, mane buvo apėmusi maloni antivartotojiška ramybė. Tingiai slinkau pro parduotuvių vitrinas ir man nieko nereikėjo. Spintoje buvo visko ir tikrai "turėjau kuo apsirengti". Stebėjausi: koks brandumas mane aplankė... (krizena)

Atvykus į Londoną beveik niekas nepasikeitė. Aš, žinoma, užsukau ir į H&M, ir į PREMARK, taip pat  kyštelėjau nosį į Lietuvoje populiarias Mango, Zara ir pan. Ir vis dėl to, širdis neapsalo. Tvirtai nusprendžiau: jei kada nors ko nors prireiks/panorėsiu, tikrai nepirksiu iš tų parduotuvių! 

...kai su Mr. E. svečiavomės Notting Hille, pačiose pagrindinėse gatvėse nustebau pamačiusi dėvėtų rūbų parduotuvių (atsiprašau, jų taip nieks Anglijoje nevadina, dabar tai "vintage" arba "exclusive wardrobe" ir pan.). Tik apsilankius jose nepastebėjau nieko išskirtinio. Lietuva šioje srityje pranašesnė. Šypt.

Pižoniškas kostelėjimas: toliau tęsiu savo vartotojiškos "kultūros" įrašą. Taigi.
 
Iš visų aplankytų parduotuvių, įkandamų vidutiniam žmogui, geriausią įspūdį paliko NEXT, New Look ir River Island. Susidariau įspūdį, kad čia galima rasti visai kokybiškų ir nelabai brangių aprėdų. (Vis dar neatmetu galimybės ateityje uždirbti milijoną, pasisamdyti asmeninę siuvėją ir rūbus siūtis tik pagal savo sugalvojimus. Šypt ir vėl). Dabar, kai į Angliją atsėlina ruduo, vis pagalvoju apie ką nors rudeniško. Jaučiu, kad šį sezoną patogiausiai jausiuosi su kuo nors mielai šiltu, paprastu, elegantiškai mergaitišku arba meniškai pašėlusiu. Štai mano favoritai, kurių greičiausiai nepirksiu, bet kas ten žino (šypsosi)


žavučiai verstos odos batukai sausai ir saulėtai dienai £ 29.00


šiltutis šelmiškų avyčių megztukas 50 proc. vilnos, 50 nailono £ 36.99

ilgas megztukas/suknelė. Kas nors panašaus į šį.   
Žiūriu į savo favoritus ir vis tiek seilė nevarva. Gal tikrai brandumas mane aplankė (krizena vėl)... O ruduo jau visai čia pat. Jau jaučiu, kaip viniojasi aplink mano kaklą... Skauda gerklę. Uždarykim langus. Greit šalna.

Iki malonaus,
mm


17 rugpjūčio, 2010

Gyvenimo gelsva butaforija

Kartais labai gerai apsimesti.

Pasirodo, net ir pasakų pilies bokštas turi šešėlį. Jau seniau pasakojau, kaip labai džiaugiuosi savo naujais namais, tiksliau, aplinka ir atmosfera juose. Betgi ė. Nusisukus pietų saulei, pajutau vėsų šešėlį. O jis nemenkas ir apima daugiau dalykų, nei maniau.

Toji maloni pora, su kuria gyvenu po vienu stogu, pasirodo, yra visiškai nemaloni. Menko siūlo pakanka, kad jis trūktų ir iš jų savitvardos išsilietų visi baisiausi keiksmai ant šios Žemės. Taip, sulūžo dušas, tada užsikimšo vonia, O jie vis šaukė ir plūdosi... Apsimečiau, kad negirdžiu, nes tai, nuoširdžiai sakau, yra nieko gero.

Subrendo namų ilgesys. Trumputėmis akimirkomis pajaučiu didžiulį apmaudą, jog iki galo neišnaudojau lietuviškos vasaros. Dėl namie likusių žmonių kitas reikalas - su jais bendrauju nenutrūkstamai, bet Kekso (mano šuns) juk niekas neišmokė kalbėti telefonu! Trūksta jo prisiglaudimų vidury nakties patale. Ir pagulėjimo ant žolės. Net gėlyno ravėjimo stinga, kai vakarėjant vėsta, o dangus gražiai sutemsta. O kad lėktuvai skraidintų kiekvieną savaitgalį atgalios... Apsimetu, kad šitas jausmas laikinas.

Ir apskritai, šiąnakt lija, bet apsimeskim, kad yra šitaip:
Labos nakties...

13 rugpjūčio, 2010

Sugrįžti kviečiančios monetos

jei nori sugrįžti, į fontaną įmesk monetą... 

Valydama dulkes nuo stalo, Jo paliktas monetas patraukiau į šalį. Po to, baigusi darbą, gražiai jas sudėjau į kruvelę, dar vėliau pastačiau iš jų bokštą. ĖĖ, kam tu visad pas mane palieki monetų?..

Kažkurį kartą, dar mums būnant Lietuvoje, jis paliko litą. Tiesiog šiaip ėmė ir paliko vieno lito vieną monetą. Tik  gerokai po to, kai išėjo, supratau, kad pinigo nebeatiduosiu - kitą mūsų susitikimą skyrė pusmetis. Ir ką... Saugojau. Tą litą saugojau. Gražiai lentynoje padėjau vieną patį ir saugojau. Po ilgo pusmečio litas nei pagelto, nei kaip kitaip pasikeitė, o kai atidaviau, jis šypsojosi. Nežinau, kiek laiko jį paturėjo, pasinešiojo, neišleido ir jau kitą paskutinį mūsų susitikimą jis ir vėl jį paliko, tiksliau jau du! Du litus po litą! Toj pačioj vietoj, ant tos pat lentynos. Atsidusau. Tebūnie, galvojau, pasaugosiu dar tiek pat. 

Tie du litai po litą iki šiol guli mano lentynoje, tik jau niekas jų nesaugo. Dabar jie laukia kada grįšim ir išleisim juos, o gal net neleisim, turėsim savo du litus po litą prisiminimui...

Tik šiandien, valydama dulkes ir stumdydama jo paliktas monetas, supratau esmę: "jei nori sugrįžti, palik monetą"

Šypsausi.

Labanakt,
mm

11 rugpjūčio, 2010

"Mėnuo" ir prasidedančio botų sezono laukimas

Šiandien rugpjūčio 11 diena - lygiai mėnuo, kai aš emigrantė. Ši mintis akimirksniais žibsi visą dieną, bet juk nei džiaugsies, nei verksi. Trumputis paminėjimas įvyko, bananą, užuot kėlusi tostą su linkėjimu, suvalgiau, dabar valgysiu obuolį ir kalbėsiu apie kitką - botų sezono laukimą. 

Oficialiai anglija yra labiau lietaus šalis nei Lietuva. Kol jūs vadavote savo gyvybes karščiuose, mes dėvėjom  triušio vilnos kojines ir gėrėm karštą arbatą su pienu. Kol jūs deginote savo pečius prigulę ežerų ar jūros paplūdimiuose, mes savuosius rūpestingai slėpėme po melynais megztukais. Čia karščiai raibuliavo daugiau nei prieš mėnesį. Man atvykus jei ėmė ir dingo.

Kurį laiką save vis pratinau prie minties apie greit prasidėsiantį botų bei lietpalčių sezoną. Pratinau, nes man vis tiek labiau patinka kaitra ir saulė, nei drėgmė ir vėsa. Žiūrint į batų parduotuvių lentynas, nepanašu, kad anglai mėgtų guminius, priešingai nei norvegai, kurie net maisto parduotuvėse botus pardavinėja. Bet kai tik čia pradės lyti, aš būtinai į gatvę eisiu apsiavusi tokius: 
Iki šiol tai yra labiausiai man patikę "lietaus" batai. Turiu ir tau, Rūta, tokius pat, tik labiau tavo svajonių:

Belieka nustoti pirkti saldumynus ir pradėti taupyti šiems. Labai norėčiau per antrąjį savo "emigrantės" mėnesį tokius avėti :)

botus parduoda čia

Iki pasimatymo,

mm

10 rugpjūčio, 2010

Citrinų metamorfozės

Tai smulkmenos gyvenimą daro prasmingą...

Kartą Mr. E. į svečius atsinešė citrinų. Didelių, sultingų citrinų. Tokių negalima iš karto kišti po peiliu - pagalvojau tik kitą dieną, o aną su jomis elgėmės įprastai: gal citrininės arbatos išsivirkim? Arba išspauskim jas visas ant rausvos žuvies? Nesuvalgysim visų, neškis atgal... - ir visaip kitaip įprastai su jomis elgėmės. Nesijuok, aš tikrai skiriu šį rašinį citrinoms. Atsidedu vieną vakaro valandą įrašui apie tris sultingas citrinas. Tiksliau, tik dvi, kitos lemtį papasakosiu netrukus.

Taip ir liko trys sodriai geltonos maišelyje. Iš pradžių nerūpestingai padėtos žemutinėje lentynoje. Tada, lyg pajutus sąžinės graužatį, kad nerodau pagarbos maistui, pakėliau jas ant stalo. Dar po kurio laiko išėmiau iš plastikinio maišelio ir padėjau į stalo vidurį. Akimirką pajutau norą su jomis pasielgti kaip nors teisingai: išspausti citrininiam šerbetui arba iškepti citrinų pyragą. Domėjausi ir vieno, ir kito gamyba. Atsakingai ir kruopščiai skaičiau receptus...

Šią akimirką jau žinau, kaip jas įprasminsiu: suraikysiu riekutėmis ir paliksiu džiūti. Sėklas išimsiu ir subrandinsiu. Kitą dieną būtinai nusipirksiu žemių ir vazonėlį (prieš tai pasiskaitysiu kokios dirvos reikia citrinos augalui) ir atidžiai išrinksiu derantį kaspiną citrinų riekutėms pakabinti virš palangės. Trečiąją citriną tvarkingai nulupau iš suvalgiau.

Stebiu save iš šalies ir stebiuosi. Ne globalūs dalykai gyvenimą daro prasmingą...

Labanakt,

mm



09 rugpjūčio, 2010

Čederiu kvepiantys pirštai

Pirštų galiukais suimu gabalėlį angliško sūrio, pauostau, įsidedu į burną ir laukiu kol sutirps. Ne, netirpsta.Visiškai ne.

"Sūrį lyginti su sūriu yra mažų mažiausiai nekorektiša" - pasakytų išlavinto skonio gurmanas. "Truputį neišprusėliška" (šitai sakant įsivaizduokite jauną pižonišką prancūzą su plonais juodais ūseliais), o tai, ką tuoj pat ruošiuosi padaryti, gal netgi kiek "akiplėšiška", bet aš sau tai leidžiu. šiandien. niekam nematant... (šypt)

Nesu bohemos dalis, nors nuoširdžiai vertinu gyvo garso jazzą, nesu gurmanė, nors kartais sutinku ja pažaisti ragaujant baltą vyną su pelėsiniu sūriu. Visa tai tik infantilūs žaidimai, nieko daugiau, nors kartais visai norisi pasidomėti vynų rūšim ir žinoti, kurio regiono alyvuogės tinkamiausios salotoms su aisbergu, kurios - prie balto ožkos sūrio... Taip, ožkos sūris. Prisiminiau, apie ką norėjau būti "akiplėšiška"!

Angliškasis Čederis (Cheddar) ir Lietuviškasis Varškės sūris (Varškės sūris)

"Sūrį lyginti su sūriu yra mažų mažiausiai nekorektiša". Kaip ir Angliją su Lietuva, kaip ir naktį su diena...
Bakalėjoje apsimetu šalto veido intelektuale, pienininko paprašau atriekti 200 g. "subrendusio" Čederio. Greičiausiai jis galvoja, kad "tiek neužteks geram vakarui su vynu", bet mano šaltai intelektualus veidas jį nuramina: "savo rūsyje laikau dar netokių sūrių kolekciją! Nuo Bri iki Goudos, nuo mėlynojo pelėsinio iki pelėsinio rausvojo su oranžiniais pakraštėliais!". Jis atsidūsta: viskas gerai, ta mergaitė žino. 
Grįžusi namo patarkuoju sūrio ant šaldytos picos - sueis.

Močiutė iš baltos lininės drobės kapšo išvynioja šviežią varškės sūrį (mūsų Karvės pieno). Šiukštu neleidžia riekti - dar trūksta ištrinti druskoje. Visi vaikai klūpomis ant kėdžių nekantriai laukiame. Mama atneša braškių uogienės. Pirma riekė. Sutirpo. Antra - kam ta uogienė?.. Skanumas nežemiškas, močiutės sūrio nelieka akimirksniu. Paskutinę riekę suvalgau palengva.

"Sūrį lyginti su sūriu yra mažų mažiausiai nekorektiša". Taip norisi atsiprašyti Baltojo, kad mano pirštai kvepia Čederiu...

Labos nakties,

mm

06 rugpjūčio, 2010

Spalva: mėlyna šviesiai

Visada buvau pastabi trims dalykams: formoms, kvapams ir spalvoms, kitaip - vieniems svarbiausių gyvenimo prieskonių. Mėgstu švelniai, kartais rūgščiai, dažnai - gerokai salstelėjusiai, bet visada lengvai ir su polėkiu...

Šiandien - apie spalvas. Ilgą laiką mėgau cinamono, pieno, samanų, žemės atspalvius. Sodrius ar prislopintus - visus. Gal dėl to, kad mano mama visad teikė pirmenybę šioms spalvoms: dažo plaukus rudai, rengiasi irgi taip pat, net kvepinasi kvepalais, iš rudų buteliukų! Perėmiau jos skonį (o, kaip apsalo širdis pagalvojus apie degintą cukrų...)
Šiandien abi juokiamės vis dažniau linkstančios prie mėlyno kolorito. Vasara norisi gaivos. Bet esu tikra, kad atšalus vėl norėsis įsisupti į kažką rusvo, kažką labiau avelės purumo, o kol kas - tebūnie dangaus, lietaus, upių pastelės.

Mano spalvines metamorfozes labai gerai iliustruoja vienos vokietės virtuvės transformacija:

Gaivu..
O aš į savo naująjį gyvenimą pasiėmiau tik šitą, draugės dovanotą:


gera rašyti švelniai...

Iki susitikimo kitąkart.

mm




04 rugpjūčio, 2010

Ir aš taip pat...

Štai tokių vestuvių, priešingų mano taip nemėgstamoms tradicinėms, alternatyvos norėčiau (ar bent jau šventės "filmo" idėjos panašios)

Max, Margaux, & The Marvelows from Shark Pig on Vimeo.

Tobulus

Nuo senų laikų maniau: tobulesnio daikto už rutulį nebūna. Visi apskritimai ir burbulai yra tobuli iš esmės. O dar pats žodis burbulas taip skaniai sprogsta tarp lūpų. Argi ne?

Daniel Arsham:


visa kita čia

03 rugpjūčio, 2010

Laiškas prieš naktį

Virpa minčių debesis prieš užmiegant, lyg peteliškių spiečius tarp lubų. Plakasi, neišsitenka visos. Pailsėkim prieš nubundant į rytą?.. Merkiasi vokai. Paštininkas Paryžiuj. Einu sapnuoti susitikimui...


Labos nakties ir, Sveiki atvykę į mm terapiją. ššš...

mm