30 spalio, 2010

Minčių konvulsijos

Į išsiplėtusias poras sunkėsi išpučiami cigaro dūmai. Makiažas bluko tiesiog akyse, o pusė pintos alaus, nors ir su sirupu, buvo neskani. Norėjau arbatos, bet lauke tik stovimos vietos (viduje - natūrali apgultis). Be to, angliškai arbatėlei skirtos popietės, o penktadienio naktimis pubuose reikia gerti alų. Arba vyną, bet tą kartą netikau prie nieko elegantiško. 

Klausiausi kalbų apie Tokiją ir man visai patiko mintis, jog mes Londone. Patiko ji ir tada, kai ėjau ilga gatve ieškodama užkandinės potencialiam darbui (pirmadienį paskambins pranešti galutinių rezultatų), ir tada, kai slampinėjau po rūbų parduotuvę, laukdama susitikimo. Kiek čia visko daug. Kaip čia viskas laisva. Šitas miestas - lyg skalbimo mašinos būgnas. Įlipi vienoks, o išlipi visai kitas. Švaresnis, šviežesnis, minkštesnis arba susivėlęs, susitraukęs, suplyšęs, nusiskalbęs ar visiškai metamas į šiukšlių kibirą. Dar galimas daiktas, kad visai neišsiskalbęs, bet šitas irgi nieko gero - laiko ir skalbimo miltelių švaistymas. Kol kas nežinau, kokia išlipsiu - vis dar vyksta asmenybės sukimosi (lėtai) stadija. Man ji patinka, tikiuosi išlipti geresnė.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Gal todėl, kad dabar gyvenu realesnėje realybėje, nei anksčiau, pasikeitė ir mano rašymo stilius (ar labai stipriai pasikeitė nuo Gražių dalykų?). Nebegaliu, tiesiog neslysta pirštai rašyti svajingai. Kartais net darosi pikta nuo perspaustai snobiškų savo įrašų (juos galiausiai ištrinu). Burnoj apkarsta suvokiant vaidinimą. 

Paradoksalu, bet šitoj vienišumo ir monotonijos realybėj, aš nenoriu nieko keisti. Man trūksta žmonių, bet neieškau su kuo susidraugauti, mane liūdina gyvenimo monotonija, bet apsimetu, kad ji neišvengiama. Esu viename laisviausių pasaulio miestų, o jaučiuosi tokia susikausčiusi, tokia... susipakavusi į plastikinę plėvelę. Matyt, svetimiems aš per šalta. Kaip būti kitaip - aš nežinau.

p.s. LŽ skelbimų skiltyje radau štai tokį tekstą: "Ieškau draugių. Su dukryte gyvenu Londone ir mes labai vienišos". Nuoširdžiai - paskaičius labai norėjosi verkti.

Geros dienos Jums,

Nuoširdžiai,

mild mind


26 spalio, 2010

Papuošalų dėžutėje

...vis dar mėgstu velti (labiau siuvinėti, matyt). Džiaugiuosi, kad veltinio papuošalų-bet kaip suveltų bumbuliukų bumas praėjo, liko daugiau erdvės nuoširdžiai kūrybai.

Šįkart mano kolekcija londoniškoms moterims - gal net labiau juodaodėms. Joms patinka puoštis. Daug blizgalų, daugybė! Netrukus ir "parduotuvę" ketinu atidaryti. Seksis gerai, tikėkim. Šypt.

Red wine

Candy sweet

Lemon caramel

O šitie dar Lietuvoj sutverti. Čia padariau tik patobulinimą - kad žibėtų, prisiuvau rudų karoliukų

Jei jums įdomu, pati šitų nedėvėčiau, nebent vieną dieną pajusčiau didžiulį norą puoštis...
tai iki!

mm

Kam tie daiktai

Savaitgalį vėl kraustomės. Nemalonu. Bet tik dėl to, kad teks tempti daugybę nešulių sukaupto "turto".

Skaičiuodama sutaupytus pinigus galvojau: už tiek pirksiu tą, už tiek - aną, po to tą tą ir kitą. Ir Eligijui sakiau: jei kas nors duotų apvalią sumą ir lieptų ją visą išleisti pirkiniams, didelių dvejonių "ką pirkti" nebūtų. Šiandien mąstau kita galva (periodais).

Vartydama vieno keliautojo foto albumą, o vėliau - žurnalą abosoliūtli gordžias viršeliu, pajutau didelį sunkumą, panašų į nuovargį. Norėjosi užsimerkti, užmigti ir atsibusti, bet kitur, kitame pasaulio krašte, kitokiom akim ir kitu požiūriu į gyvenimą. Tuo, kuris many vis kirba, bet yra per daug silpnas nugalėti baimes ir sustabarėjusį atsakomybės suvokimą...

Kol jaunystė vis dar mūsų koziris - reikia žaisti drąsiai. Neturim ko prarasti - nei turto, nei išsipildžiusių svajonių, ar ne, Mr. E.? - galvoju atsimerkusi. Dabar tik užsidirbti belieka ir pirmyn..

(...kad tik negrįžti prie seno gyvenim rimto. Valios ir pastangų. Viskam reikia).

Beje, ar žinojote, kad šafranas - brangiausias pasaulyje prieskonis- gaminamas iš pačių paprasčiausių (mano vienų mėgiamiausių) rudeninių gėlyčių - krokų? :) Kaip miela.

iki. mm.

17 spalio, 2010

Yra/Būti/Bus.

Žuvies skyriuje, ant šoninės sienos, kabojo didžiulis veidrodis. Ilgas, raitytų sidabrinių rėmų, su įmantriais raižiniais šonuose. Užsistovėjusios silkės tvaike jis atrodė, kaip čia pasakius, - akivaizdžiai ne vietoje? (Nors su žvilgančiais negyvų žuvų žvynais jis žaviai susišaukė). Jo prototipas - greičiausiai iš rokoko epochos, o šis, deja, tik eilinis masinės gamybos rezultatas. Bet gražus, nieko nepasakysi. Nublizginus riebaluotais pirštais apčiupinėtą paviršių, net būtų galima juo grožėtis. O dabar... Nepratusiai akiai truputį keista, bet į turgų užsukus antrą, trečią kartą, veidrodis tampa "savaime suprantamas".


Į kalną tekėjo ledinis upeliūkštis. Tai vingiuotai, tai tiesiai, per pūvančią rudens žolę, per akmenis, ir taip entuziastingai, taip stipriai! Pasivijus saulės spinduliui, gyvybinga srovelė sužvilgo, suraibuliavo brangiaisiais akmenimis, ir dar labiau, dar ryžtingiau tekėjo į kalno viršūnę.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Vakar Mr. E. pasakė labai teisingą sakinį (perfrazuosiu, bet mintis ta pati): tai, kas nuoširdžiai patinka - greitai neatsibosta, kas nepatinka - akimirksniu. (minties dėstymas žemiau)

Eidama namo delne gniaužiau ne visą algą, kurią portugalas man buvo skolingas. Tebūnie, istoriją uždarome. Vietoj "nurašytų" septyniolikos svarų, gavau daug daugiau: didelę gyvenimo pamoką, A lygiu. Sumenkinta savigarba testą išlaikė - blogo žodžio tam vyrui nesakiau. Ir dabar gera, džiaugiuosi savim.

Beveik bėgama namo galvojau apie perskaitytus darbo pasiūlymus - vėl žvalgiausi padavėjos pareigybių. Karčiai rydama seiles jutau nusivylimą - aš nieko nemoku, aš niekam nesu tinkama. Vienur ieško padavėjų profesionalių, kurios "puikiai" išmanytų vynų rūšis, klientus suprastų iš pusės lūpų, o prireikus "galėtų išvardyti visų šalių nacionalinius patiekalus plius, kaip jie gaminami", kitur ieško patyrusių, dar kitur  - angliškai kalbančių  tobulai. Pošimts, netinku. Vien kalbos nemokėjimas "tobulumo" lygiu many gimdo didelį nepasitikėjimą ir baimę. Be to, aš juk tikrai neturiu patirties, - sukosi mintys keliaujant namo. 

Kiti klausimai sekė vienas po kito:  ar sugebėčiau tapti profesionale padavėja? Ar tai gali būti siekiamybė? Ar siekti tapti profesionale padavėja nėra laiko gaišinimas bei savęs bukinimas? Apskritai, ar tai specialybė? Mane liūdino mano "netinkamumas", "nevisapusiškumas" ir tai, jog negimiau viską mokėdama. Dar labiau menkau savo akyse suprasdama, kad galiu tik per "vidurį" ar net žemiau už "vidutiniškai".  Galvoje šmėstelėjo vaizdinys: aš - gatvių šlavėja. Asmenybinis-kokybinis konfliktas.

Galiausiai grįžus namo ir pabandžius viską užrašyti juodai ant balto, pati sau atsakiau į visus tuos klausimus. Koncentruojuosi ne į tuos dalykus, kuriuos reikia! "Tai, kas nuoširdžiai patinka - greitai neatsibosta, kas nepatinka - akimirksniu". Nuolatos mėtytis ir dar dažniau suprasti, kad kažkuriose srityse vis tiek esi nevykėlis, yra savęs skaudinimas ir laiko gaišinimas. Visi tie antraeiliai dalykai yra laikini, tai kam apie juos taip stipriai rūpintis? Susitelkti ties esminiais.


Viso. Mirkt.

mm

10 spalio, 2010

Chemijos nevykstančios reakcijos, tik viena

...spalio vidurys: basa, plonu rūbu apsirengusi, mėgaujuosi rudeninės saulės voniomis. 1:0 Anglijos naudai.

Čia labai lengva pamiršti galvoti, progresuoti, tobulėti. Įsisupti į grublėtą kokoną ir matyti tik jo neoninį pilkumą giliai pasislėpus. Raminančios, bukinančios dienos. Susiaurėti iki plyšio tarp tvoros pagaliukų ir vėliau neskausmingai pralįsti. Kaip baltam, nepripaišytam lapui pro jį, ištrynus visas gyvenimo spalvas. "O kas tos gyvenimo spalvos?", - klaustų bendradarbis agurko dėliotojas ant bulkos iš fabriko. Lenkas, greičiausiai. "Oooo, tai neapibūdinama, būtina patirti, kad žinotum" - atsakytų mano senoji aš. Tada ilgai šypsotųsi, o nueidama  greičiausiai sudainuotų ka nors iš Džeimso Brauno repertuaro.

Kitą dieną į kavinę atėjo Mr. E su draugu. Stebėjau jį ir visa širdimi džiaugiausi, jog jis mano. Kol kitos cheminės reakcijos nevyksta, tol šita kaip niekad stipriai sproginėjanti mano viduje. Ir jis dažnai sako, jog mane myli. Žinau. Šypt. Myliu tave irgi!

mm

08 spalio, 2010

Druska, tekila, citrina, druska, druska

Vietoj baltų plunksnų sparnų, kurie, tikėjausi, išaugs atvykus čia, nugaroje išaugo raktelis. Mr. E. vis ištraukia jį ir aš vėl veikiu, kaip žmogus, bet kitais kartais aš tiesiog mechaninis prisukamas prietaisėlis. Du darbai, 15 valandų, jokio palaikymo, bendradarbiavimo, viena.

9:00 prisisuku vos išlipus iš lovos. Be dvasios, iš inercijos atlieku pirmąjį savo darbą.
17:00 užsitepu storą dumblo sluoksnį ant veido (kad patrauklesnis būtų parduoti dar vieną "viskį su ledu"), įlendu į jūrų kiaulytės kostiumą ir vėl, prisisukusi, tiksiu iki 00:00.

Nejau tai vadinasi "suaugusiųjų pasauliu"? Kiek ilgai tai tęsis? Sunkus laikotarpis. Vienintele mano atrama ir parama šalia beliko Jis. Kuo ilgiau gyvenu "Londono ritmu", tuo labiau suprantu savąjį Mr. E. Šis miestas veikia.

mm.