pabėgimas iš Visko

Pastarosiomis dienomis jaučiuosi susirinkusi į visumą (prieš tai dužau į daugybę bukų šukių, kaip keramikinės, storabriaunės vazos dūžta, pastatytos dulkėti lentynose). Galimas daiktas, jausmas laikinas, bet nors tiek. 

Ar kam pažįstamas jausmas, kai reikia (jauti tai visu savo kūnu) žinoti/daryti/suprasti Viską. Šita būsena dažnesnė paauglystės laikotarpiu ir tokiu atveju, jei esi visiškas idealistas pasimetėlis (pasaulyje). Nežinau, kas nutiko man, bet variantai viso labo du: arba paaugau arba man jau labiau nusispjaut, nei anksčiau. 

Nebesigraužiu, jei nežinau vieno ar kito dalyko, nebekaltinu savęs siaurabukiškumu, kažkaip net kompleksų mažiau turiu šią akimirką. Kaip žavu. Ir saulė kaitriai šviečia. Taip, tai laikinas jaumas, bet nors tiek... :)

Viskas būna madinga, po to - ne

Aš nieko prieš pret-a-porter pirmąjį jos (dėvėjimo) sezoną, o haute couture man netgi patinka kai kažkas svečiuose įjungia fashion kanalą ir šis tampa elegantišku vakaro fonu (taip, šituos du prancūzinius žodžius aš pasitikrinau wikipedioj), bet apie visą kitą madą visuose kituose dalykuose aš turiu dvejopą nuomonę. Prisipažinsiu, pasiduodu madingoms spalvoms, nes jos į madą ateina turėdamos priežastį. Po žiemą vyravusių žemės spalvų, pavasarį visad noriu gaivių palečių Ir atvirkščiai, ateinant rudeniui - rimstu. Visa tai pateisinu natūralių gamtos ciklų įtaka. Tačiau niekaip nepriprantu ir, matyt, nepriprasiu prie mados tendencijų smulkiojoje architektūroje (namų interjerai bei eksterjerai), balduose (šį sezoną madingos pūstos sofos, kitą - pirkite plokštesnes, atsikratykite visų pagalvėlių (!) ir daugiau griežtumo, griežtumo daugiau (?!)...), beigi mene (mėgėjiškame labiausiai).

Ar pastebėjote, kokios dabar fotografijų mados? Ką geriau fotografuoti šį/praėjusį sezoną? Žinoma, aš neprimetu šitos pastabos visiems fotografams, nes kaip ir apskritai gyvenime, dar liko daugybė stilingų ir originalių kūrėjų, tą patį obuolį matančių skirtingai, bet dievaži, tie naujieji, prisipirkę veidrodinių Nikon'ų topocentruose viską mato švelniai, d e t a l i a i (dažniausiai antroje nuotraukoje iš dviejų koliažo), pasteliškai, pAsakiškai, saldžiai. Mato keksiukus, sausainius (kitus tobulus skanumynus), senus/vintage virtuvės/sodo rakandus... Viskas taip nuglostyta ir tobula. Ach, kaip gražu, labai gražu buvo, bet jau atsibodo. Tampa nebemadinga. (?)

Epilogas: Menas negali būti madingu: ateiti ir išeiti iš mados. Jo esmė būti stilingu. Vos tik meno išraiška susigundo pasiduoti tendencijai (šiuo atveju, pastelinėms spalvoms, detalėms, švelnumui ir t.t), tuoj jau pat, tą pačią akimirką pasirašo sau nuosprendį netrukus žūti - išeiti iš mados, atsibosti, tapti nebeįdomus, būti kaip visi kiti esantys.

Loretos Fotopastelė/Allthebeautifulthings

Aidukės Nutikimai

Justės Boreikaitės fotografija

Tai kas nuo ko?  :)
Daugiau žavingų nuotraukų žemiau (ir apskritai internete)

http://www.loretablog.blogspot.com/
http://www.aiduke.blogspot.com/
http://www.juste-boreikaite.com/

ir pabaigai mano visų laikų mėgstamiausia:

mm ir Mr. E

tai tiek šiam kartui 

apsalusi pastelinė  mm

Tai ką nors reiškia.

Ką pirmiausia pastebėsite parduotuvėje, būdamas ištroškęs? Sultingai prinokusius apelsinus, gaivaus vandens butelį, šaltą pieną, sulčių pakelį... Ką matysite gatvėje, būdamas vienišas ir pasiilgęs žmogaus? Laimingas poras, susikibusias už rankų, besišypsančias moteris/vyrus, balandžius viens šalia kito burkuojančius. Nemeluoju.

Pastarosiomis dienoms pastebiu užrašus. Šituos:

Look for the dream that keeps comming back. It is your destiny.

"Šiandien – pirmoji Tavo likusio gyvenimo diena. Kodėl nepradėjus jos kitaip?" (skanuirsveika.lt) 

"Gyveni tik kartą, tai kodėl negyveni tobulai..." ((c) Raganaitė)

"And I feel just like Im living someone elses life" (žodžiai iš Michael Buble dainos Home)

Tokia būsena apima kartą ar bent du į pusmetį. Ir žinau, kodėl...

 

mm

Tobulus: Trečiadienio akvarelė

Kol vis dar esu ieškanti savojo užsiėmimo, tol rytus pradedu vėlai. Dar lovoje vartantis ant kelių pasiimu kompiuterį ir trumpam užsuku į mėgstamiausią savo internetinę parduotuvėlę Etsy. Šį rytą ji man pasiūlė kaip tik tai, ko reikia apniukusiai dienai išblaškyti: tiesiog tobulą Nancy LaBerge Muren akvarelę. Dalinuosi.

Atgaiva akims.

Baila baila!

Norėčiau pabūti šitame vakare

Ir čia norėčiau pabūti. Labai.

Važiuosim į Kubą? Važiuokim, prašau!

Profesionalumo viršūnė

Ispanija, Barselona

Kuba

Mano mėgiamiausia

Kaži, koks ten šiušulas ant siuoliuko? Gal katė? :)

 Daugiau rasite čia.

Geros dienos! :)

mm.

Viskas dėl nuodingų lūpų

kad atkreiptum vyrų dėmesį, užsitepk ant lūpos vaisto nuo puslelinės, kaip mat visi stengsis tave "išgelbėti" nuo kažko, "stuck on your lip" arba neapdairiai išmesk nebereikalingą popieriuką su sąrašu, ko nepamiršti parduotuvėje, būtinai atsiras toks, kuris dėl tavęs nubėgs "extra mile" jį atiduoti :)) malonu. 

----------------

Žiūrėjau į ramų jo veidą ir nežinojau, ką pasakyti. Kitais kartais, vietoj žodžių, būčiau tiesiog pabučiavusi į skruostą, bet šį kartą mano lūpos buvo nuodingos. Visą savaitę tokios. Sunku nuolat išlikti budriai, kai bučiuoti vis dar taip svarbu... Po ilgų bendro gyvenimo metų poros tai daro rečiau arba visai nebedaro. Nebeglosto plaukų prieš užmiegant, nebesiglaudžia, nebeapsikabina susitikus po darbų, nešildo sušalusių pėdų tarp blauzdų, nebučiuoja šiaip sau, vietoj "ačiū", "myliu","gražiai atrodai". Tai tolina dviejų žmonių santykius, ardo besąlygišką artumą (kaip ir santykiai per atstumą). Taip norisi liesti.

---------------

Vakar po ilgo laiko buvom kine. Beveik kaip tikras pasimatymas buvo, tik puošėmės viens kitam matant ir grįžom į tuos pačius namus. Kartais taip norisi grįžti į 2009 rudenį ir išgyventi tas pačias emocijas, kai dar nebuvom pora, bet labai stipriai norėjom. Sentimentai. Matyt, tai vis dėl tų nuodingų lūpų.

"Būk gerai, pupyt"

Vieniems sekasi meilėje, kitiems - visame kame.

Aš daug daugiau turiu pasakyti, kai man negera, o kai priešingai - tiesiog tylisi. Kodėl taip yra, jūs patys man pasakykit, nes kol kas įtariu tik viena - išliejus neigiamas emocijas pasidaro lengviau, lyg jos būtų kūniškos, turėtų tūrį, o štai gerosios - jos lengvos it kylantis dūmas. Prasižiosi ir išgaruos... 

Stebiu save iš visų pusių ir matosi: na ką, tu, Monika, daugiau bepasakysi... Gyveni tarp kraštutinumų. Bet juk visi taip gyvena? Šuoliukas aukštyn, šuoliukas žemyn... Būna dar ir tarpinė emocinė būsena, kai tarp šuoliukų pakimbi ore, per vidurį, ir jau nebežinai į kurią pusę rodo tavo rodyklė. Aš pakibusi. Kol kas vis dar.

Gera buvo namie, gera ir čia, bet vis dar trūksta esmės. Kodėl negaunu darbo? Nes kreipiuosi ne ten, kur reiktų? Jovita, ar atsimeni, kai kartą kalbėjom apie "viską, kaip turi būti"? Anksčiau reikėdavo daug mažiau laiko, kad reikiami dalykai susidėliotų į reikiamas vietas. Dabar kažin kodėl laikas pratįso. Bet taisyklė tebegalioja, ar ne? Turi galioti. Kita vertus (vis dar svarstant apie darbo negavimą) nesiverčiu kulvesčiais per visą Londono didumą, kad jį gaučiau. Vienodai... (taip nekalbėčiau, jei turėčiau tvirtą tikslą siekti karjeros arba rimtai svarstyčiau čia pasilikti ilgam).

Bet kokiu atveju, vieniems sekasi meilėje, kitiems - visame kame. Mr. E. nenustojo manęs mylėti net man "pakibus". Apmaudu iš jo atimti tai, kuo manyje žavėdavosi anksčiau, bet tai neužtruks. Prižadu.

Kas rytą girdžiu: "Myliu Tave, pupyt, būk gerai...". Tai ir būsiu (kažkada greitai) :)

mm

5 dienų Apibendrinimas

paskutinis rytas namuose buvo liūdnas, vakaras prieš tai - suirzęs ir nepatogus. Dešimt dienų sutirpo it cukraus vata saulėje. Per mažai dėkojau, mylavau, rodžiau dėmesio, per daug gėdijausi, buvau viena, uždara. Tėtis sakė užkalsiąs langus ir laikrodžius atsuksiąs, kad neišvažiuočiau, mama verkė palikus mane oro uoste. Taip yra. Tiesiog taip yra, o kaip bus, kol kas nežinau, bet gerai. Bus gerai.

---------

Matyt, nebūčiau grįžusi į svetimą šalį, jei ne viena vienintelė priežastis - mano Mr. E. Kai grįžau į butą, Eligijaus nebuvo, tačiau kambaryje tirštai tvyrojo jo paliktas didelis laukimas. Ant kruopščiai nuo dulkių nuvalyto stalo radau mieliausią sutiktuvių pasveikinimą ir saldainių. Mažumėlę paverkiau. Po to šypsojau. Viskas pasibaigė/ prasidėjo laimingai.

--------

Ryte vietoj kavos perkandus pipirą, diena būna žvali iki pat gilaus vakaro. Arba visa tai dėl oro. Jei ne pavasariškai kaitinanti saulė, beveik malonus vėjas ir raudonplaukės (arba indės) vaikštančios basomis kojomis, matyt, mažiau tikėčiau šviesia (savo) ateitim.

--------

Dar neradau darbo. Gal dar saldainių, panele Monika? O taip, ačiū, suvalgysiu visus.

Gera

Aš dabar nieko nerašysiu. Man yra gera.

αЯts

Su Naujaisiais metais, draugai! Tegul 2011 būna kūrybingesni, darbingesni, pilnesni nuotykių, gerų emocijų ir gražiausių jausmų. Tegul būna turtingesni ir turiningesni, nei praėję. Būkite laimingi. Bučinukas.

Pačią antrą naujų metų dieną su Jumis noriu pasikalbėti apie meną. Sunkiai stringa tarp pirštų šitas žodis, lyg netikras, apsimestas būtų. Tikriausiai todėl, kad jis pernelyg dažnai vartojamas neadekvačiai, visai ne taip, kaip aš suprantu jo reikšmę. (Man) Menas - tai nepakartojamo žmogaus talento išraiškos rezultatas. Individualus mentalitetas. Intelektas. Atsidavimas. Materija, gimstanti aukštesniame lygmenyje, nei buitis. Ir dar daug dalykų galėčiau prirašyti, bandydama pasipriešinti visam tam šlamštui ar jį kuriantiems "menininkams", kurie drįsta įsiprašyti į galerijas ir sudėlioję apvalumą iš nuorūkų tvirtinti: "aš puikus, oi, koks aš puikus, ir talentingas, ir talentingas dar labai...". 

Lankydamasi galerijose dažnai piktinuosi. Apkaltinsite mane neišprususia, bet atleiskite, verčiau jau būsiu tiesmukiška, nei vaidinsiu bohemišką snobę. Mane piktina šiuolaikinis menas (ne visas, žinoma, kitą galima gerbti vien už originalią idėją ar įdėtą darbą, tyrą emociją, užfiksuotą darbe), o dar labiau tie, kurie tą "meną" kuria. Piktina ir žmonės, tai vertinantys! Šlykštu net. Taip, aš esu ta, kuri atėjusi į galeriją sako ne "aš, matyt, šito nesuprantu", o "šičia šūdas, atleiskite, bet čia tikrai visiškas niekalas". Gal todėl aš nesu ir niekada nebuvau/nebūsiu menininkė, nors visą gyvenimą svajojau būti kažko to dalimi. Menininkais gimstama, ne tampama. Ir tai yra mano galutinė nuomonė.

Dan Perfect, Village 2007/ Aliejus,akrilas, lino drobė/ 183x257 cm/ Saatchi 2011/ Patinka

Georges Pompidou muziejus Paryžiuje/ nuotrauka nugūglinta/ Trys baltai nudažytos drobės. Ką??!

Vilmantas Marcinkevičius, Negyjančios žaizdos klubo riteriai, Metras ant dviejų, 2008/ Patinka

mm, Penkiese/ Akrilas, drobė, 40x40 cm. Kur jo vieta/kokia jo vertė?

Tęsinys

Galimą išvystyti pabaigos neturinčią diskusiją, galima surengti rungtynes "kuris meną suvokia teisingiau, bet tai neprives prie nieko. Tenorėjau pasakyti, kad (mano nuomone) šiandien labai daug dalykų neadekvačiai vadinama menu, o tai nuvertina pačią tikrojo meno esybę. Vėl klausite, tai kas tas tikrasis menas? O aš ir vėl atsakysiu: nuomonių  daugybė, o manoji paprasta. Man menas - tai nepakartojamo žmogaus talento, intelekto ir mentaliteto išraiška, individualūs, originalūs sugebėjimai, potyriai, mąstysena, pasaulėjauta,  jausmai, atskleisti pasitelkiant įvairias išraiškos priemones. Tebūnie baltos drobės neša žinutę, galbūt net labai svarbią ir intelektualią, tačiau man jos niekada nebus meno išraiška, nes tai nėra originalu. Kiekvienas sugebėtumėme nuspalvinti tris drobes baltai ir kiekvienas, tikrai kiekvienas mūsų bent kartą gyvenime esame galvoję apie būti, NIEKĄ ir egzistenciją, apie ką iš esmės, grubiai tariant, ir yra trys baltos drobės. Manau, supratote, ką noriu pasakyti, nes jeigu nesupratote, tuomet metu rašymą :)

Daugiau nuomonių? ačiū. 

mm