Labai liūdna, bet blogai gyvena neilgai. Ypač asmeniniai, prirašyti jausmų ir gyvenimo būsenų. Norėčiau, kaip anksčiau, užsidegti it išdžiūvusi smilga ir degti ištisom pievom gražių žodžių, sudėliotų į naujus įrašus, bet.. Oras atvėso, pažliugo, o smilgos ėmė ir supelijo.
Taip ir būna. Pasikeičia būsenos, jausenos, aplinka, o dar ir veikla pasikeičia ir palengva pradedi jausti, kad ne tai rašai, apie ką buvai sugalvojęs kurdamas blogo pavadinimą. Po to pastebi, kad ir draugai rečiau lankosi pažiūrėti "ką naujo parašei", komentarų mažėja, lyg vis retesnis jų atsiradimas reikštų nepritarimą arba nenaudą/nesudominimą kitiems... Taip ir būna.
Blogus rašo dviejų tipų žmonės: norintys dėmesio ir palaikymo (paguodos, pritarimo, paskatinimo arba komplimentų) ir tie, kurie tiesiog negali nerašyti. Nesakysiu, kuriam tipui priskiriu save (bet kokiu atveju parašiusi visada pasijuntu geriau). Ir kai blogas nebeišpildo jo sukurtos funkcijos, jo autorius ima ir rašo paskutinį sakinį: "Ačiū, kad buvot kartu, ačiū, kad skaitėt. Buvo be galo malonu ir gera. O dabar blogas užsidaro - nusižudo taip ilgai žlugdytas ir žudytas abejingumu bei neteisingais sakiniais".
Ir vėl rašysiu: kaip gera gyventi. Sveiki, malonu jus čia sutikti. ;)
mm