Per pertrauką apie dalykus ir gimtadienį

Rašau vogčiomis. Darbe. Turiu pasakyti, kad striukas rašymas žinioms baigia išmušti visas mano spalvotas raidžių mūzas. Net rašydama čia, į savo terapiją, kur anksčiau užsukdavau išsilieti, vis trukčioju. Per tą mėnesį spėjau išmokti nupiepusios pastraipos tekstą tikrinti n kartų ir dabar visai fu, net nebemoku rašyti ne mechaniškai.

Bet štai, šiandien penktadienis ir aš sau leidžiu pagudrauti. Tą, beje, šitoj įstaigoj daro visi. Žinių redaktorei pasakiau, kad esu labai užsiėmusi savais reikalais ir tikrai tikrai labai stipriai negaliu, nors iš visos širdies apgailestauju, prisijungti prie darbo žiniose. Taigi šiandien aš nustoju būti asiliuku ir virstu į savim patenkintą kumelį. Ar kumelę... Arba geriau – ožką.

Tikriausiai mažai belikę tokių dvidešimtpenkiamečių, kurie vis dar taip stipriai būtų įsimylėję vasarą. Kartą šią savaitę buvo mano gimimo diena. Pirmą sykį tokia darbinga ir taip nedaug skirta savo mylimiesiems. Visą dieną dirbau, po to organizavau salsą, tada skubėjau valgyti gimtadienio blynų ir net nespėjus jiems atšalti važiavau namo. Iš bendradarbių gavau žuvelę su žole į akvariumą vietoj gėlių (akvariumo niekada neturėjau, todėl Monikitą – iš anksto pakrikštytą žuvį – priglaudžiau į bendrą žuvinyką žinių redakcijoj).

Vis dėlto, turiu dirbti, visokių protingų žodžių dar reikia prigalvoti. Dar turiu keletą neišsakytų minčių terapijai, todėl grįšiu vėliau kitą kartą (ties 8:85 skamba mano normalus balsas, tik žinių vedėja tekstą suklydo ;))

mm

Kaip sunkus, vandens pilnas balionėlis...

Būna balionėliai lengvi, kylantys į orą. Heliniai. Būna sunkūs, pilni vandens, dažnai pikto vaiko iš devinto aukšto paleisti žemyn, išsitaškyti ant šaligatvio. Aš tas antrasis. Tik nesprogstu. Ne ne ne. Neteršiant savo mylimo blogo baltų sienų nusiskundimais, pasakysiu tik tiek, kad pavargstu. Darbas žiniose man vis dar išbandymas, tik dabar jau ne kūrybine prasme, o fizine. Kažkaip pavyksta nusilakstyti. Bet va, torto šiandien davė už išeikvotas kalorijas reporteriaujant.

Kartais tekstus dailinu iki išprotėjimo. Visiško smegenų išsitrynimo. Bet ne todėl, kad many koks tai perfekcionizmo jausmas išvešėjo, aš vis dar nežinau, koks tas televizinis reportažas turi būti. Dažnai redaktorė ateina ir sako: "Nu čia gražiai parašei...", "kaip gerai pasakyta", bet šios pagyros tebūna už tai, ką parašiau truoputį suktesniu, bet visgi šablonu. Ten, o ir visur kitur, kur žinios eina greitai, veikia trafaretas. Kūrybos nebelieka. Visi reporteriai - akmenskaldžiai.

O visa kita vasara tiesiog tobula. Praėjusį kartą, aplankiusi mamą, namo važiavau dviračiu. Važiavau lėtai, uostydama ir bandydama atspėti gyvenvietės keliuko kvapus. Labiausiai kvepėjo jazminais! Ak, Dievuli, tu pats tobuliausias parfumininkas!! Tada pravažiavau pro raudonus rožynus. Kvapas ne mano mėgstamiausias, bet irgi tyras. Užuodžiau smilgynus ir besipūkuojančius topolius. Pastarieji vaikystėje man apskritai dvokdavo, bet dabar kažkuo kvepia. Dobiliukai, supjautos malkos, tas citrinomis kvepiantis baltų žiedų krūmas (juoduogis šeivamedis - ką tik pagooglinau), mažyčiai rožiniai gvazdikėliai.... Gaila, kad tie kvapai tuojau sunyks, nužydės.

Gera džiaugtis dalykais.

Dienos vasaros

Dienos iki gimtadienio visada būna pačiausios. Vis dar jaučiu, kaip kylu į pakalnę. Labai gera Lietuvoje. Šiauliuose. Ir net kremą nuo saulės nusipirkau - maža kas, gal net pasideginti po daugybės mileonų metų pavyks :)

O šiaip vis dar dirbu žiniose. Prasimušusi sloga pagerino mano balsą ir jau įmanoma klausytis. Galit pažiūrėti mano paskutinį siužetą apie vabalus čia (nuo 4:25 minutės)

Dirbti žurnaliste. Iš tikro.

...smagu grįžti į savo rožiniai pastelinę terapiją. Pasikalbėkim.

Dirbu žurnaliste. V i s  d ė l t o. O dar visai neseniai čia (paskutinė pastraipa) guodžiausi, kad jos bijau, nepatinka, nenoriu. Šokau tiesiai ant piktosios meškos - į žinias! Į labiausią šių dienų žurnalistiką, kokia tik gali bebūti. Kurdama reportažus vadovaujuosi nuojauta, nes teorijos mano galvoje neliko, o gal ir niekad nebuvo susikaupę. Kepu produktą nežinodama jo recepto. Maždaug... Net televizoriaus neturiu Panoramai pažiūrėti, kad būtų iš ko pasimokyti, nes dievaži, aš niekada nesiklausau teksto struktūros žiūrėdama reportažą. Kaip baisu.

O šiaip darbas nesunkus: ateini devintą ryte, prasitrini valandą nieko neveikiant, tada kur nors vėluoji, grįžus grobuoniškai leki į montažinę žiūrėti prifilmuotos medžiagos (kadangi vietos nedaug, galimas daiktas, kad kažkas kitas užims darbo vietą ir teks laukti dar galiuką...), tada nerviniesi kurdama tekstą pagal pašnekovų prikalbėtas "filosofijas", žinoma, nespėji pavalgyti pietų, tau nukrenta du taip saugomi kilogramai, vakare pareini namo ir jau nieko nebesinori... Ai, dar kuriu autorinę laidą apie nebenoriuminėtinesjaubloga žaidynes. Irgi nežinau, kaip ji apskritai pavyksta, nes tenka būti ir reportere, ir operatoriaus režisiere, ir pati sau redaktorė.

Iššūkiai. Man patinka iššūkiai. Iš žinių ketinu išeiti tada, kai padarysiu tobulą reportažą per trumpiausiai įmanomą laiką. Tokią štai užduotį užsibrėžiau. bet neilgiau kaip iki vasaros pabaigos... tššš... :)

mm

Sekmadienio mintis

Ar pagalvojate, kaip būtų, jei įgyvendintume visas kada nors mums kilusias idėjas? Jei turėtume tiek ryžto ir drąsos? Galų gale, jei nebūtume tokie tinginiai ir naivuoliai, norintys, kad viskas pavyktų tobulai iš pirmo karto. Gyventume pa sa kiš kai.